LIUDIJIMAI IŠ II LAIPSNIO OAZė REKOLEKCIJŲ ŠEIMOMS 2025 M.

Julija ir Alfredas Lukaševičiai:

Sunku įvilkti į žodžius tai, ką šią vasarą mūsų šeima patyrė II laipsnio rekolekcijose Lenkijoje,Bialagoroje. Jaučiamės neverti ir be galo dėkingi Dievui už tą malonių lietų. Viena pirmųjų malonių buvo močiutės važiavimas kartu Pirmos rekolekcijos, kurias turėjome galimybę išjausti be nuolatinio rūpesčio mažais vaikais. Ir kaip tai pasiteisino... Dievas kalbėjo mums kasdien. Per kitus žmones, rateliuose, susitikimų palapinėse, Šv. Mišių skaitiniuose... Ne visuomet tai, ką jis norėjo pasakyti buvo malonu, bet vienareikšmiškai augino. Pirmasis rytinis barnis dėl vyro ankstyvo žadintuvo maldai, kuris pažadino mūsų dviejų metų neturinčius dvynius, nežadėjo nieko gero. Bet kadangi scenarijų rašė pats Dievas, tai atėjom į dieną, kuri pagal rekolekcijų programą buvo būtent apie tai - susitikimo palapinę. Jis ne tik tą scenarijų parašė, bet vedė už rankos iki koplyčios, kur suminkštino širdis ir leido ašaroms jas nuplauti, pripildė nuolankumu ir idėjo į lūpas “atsiprašau”...Pirmasis toks sudėtingas sutuoktinių pokalbis, kurį palikome neišsprendę problemos ir neatsakę į klausimus, atrodė kaip “dugnas”. Nesitikėjom, kad abiems į visus klausimus tą pačią dieną Viešpats atsakys išpažinčių metu. Ir vėl buvom priversti nusiimti puikybės karūnas ir stebėtis Jo veikimu... Pirmoji, mūsų vyresnėlio, aštuonerių metų Haroldo, Komunija. Pagal žmonių planą, turėjusi įvykti dar po poros metų, praėjus “tinkamą pasiruošimą”. Pagal Dievo planą ir visišką malonę įvyko rekolekcijų metu. Pastūmėti kunigo Jaceko, kuris mūsų vaike įžvelgė daugiau, nei mes patys, lydėjome maldoje Haroldą pirmojoje išpažintyje. Ir visiškai iš anksto neplanuotai, rekolekcijų kulminacijos dieną, “išėjimo iš vergijos” dieną, Šv. Mišių metu, vykusių vidurnaktį prie jūros, Haris pirmą kartą susijungė su Jėzumi ir priėmė Jį į savo širdį. Prie to, kuom jau pasidalinome, galėtume pridėti dar begalę dalykų... Nenusakomą ramybės jausmą būnant oazėje, kai atrodo Šv. Dvasios tiek daug, taip tiršta, kad tuoj paliesi... Nesuskaičiuojamą galybę šypsenų, pokalbių ir bendrystės, kuri pripildo, o ne atima jėgas.. Tą šviežiai atsiradusį seserystės ir brolystės Jėzuje jausmą, kai neši maldoje kitus ir nuoširdžiai skalauji save ašarose dėl jų naštų... Liudijimus žmonių, kurių vienas sakinys atveria akis ir pakeičia suvokimą... Žinote, iki šios dienos Dievas vis dar prakalba mums giesmėmis iš rekolekcijų, skaitiniais iš Išėjimo knygos, draugų skambučiais... Mes vis dar “dykumoje” ir kelionė vis dar tęsiasi. Gavome iš Viešpaties užduočių, kurias turėsim įveikti, bet jaučiame, kad mus ne tik gausiai pripildė, bet ir užtikrintai veda...

LIUDIJIMAI IŠ I LAIPSNIO OAZĖ REKOLEKCIJŲ ŠEIMOMS 2025 M.

Zuzana ir Juozas Majauskai dalinasi, kad į rekolekcijas važiavo nieko daug nesitikėdami, bet pasitikėdami, kad viskas bus taip, kaip ir turi būti. „ Iš ankstesnių trumpesnių rekolekcijų Lietuvoje esame supratę vieną dalyką – Dievas duoda tai, ko tuo metu labiausiai reikia, ir parodo tai, kas svarbiausia. Vos atvykę buvom pasitikti plačiai besišypsančių žmonių. Nuo pirmų akimirkų pajutom, kad viskuo pasirūpina ir bus ypatingas laikas – aplink daug šviesių, šiltų ,nuoširdžių veidų, draugiška atmosfera, tarsi visi jau seniai būtų pažįstami“ - džiaugdamiesi pasakojo sutuoktiniai, pabrėždami., kad - „Ypač buvo gera matyti ir justi, kaip bendrystė gimsta labai natūraliai. Nors beveik kiekvieną rytą prie pusryčių stalo laukė “kanapki” (lenkiški sumuštiniai), svarbiausia buvo ne jie, o tai, kad per paprastą kasdienį valgymą vis labiau artėjome vieni prie kitų. Per tas dvi savaites tapome kaip viena šeima – visi stengėsi padėti, pasikalbėti, pabūti šalia, kai to reikėjo. Buvo daug gražių akimirkų – laikas prie jūros, jaukūs pokalbiai, bendros maldos. O kartu tai buvo ir gilus dvasinis laikas: kiekvienas asmeniškai patyrėme Dievo artumą, sustiprėjome ir kaip pora, ir kaip šeima. Parsivežėme ne tik naujų minčių, bet ir supratimų, apie kuriuos net nebuvome pagalvoję. Šios rekolekcijos mums tapo ne tik atostogomis su prasme, bet ir tikru dvasiniu atsinaujinimu. Išvažiavome sustiprėję, džiaugsmingi, dėkingi už patyrimus ir už žmones, su kuriais buvome kartu. Įgavome naujų jėgų ateinantiems metams ir didelį norą dar labiau įsitraukti į bendruomenę, tarnauti tiek joje, tiek JP2 parapijoje.“

LIUDIJIMAI IŠ I LAIPSNIO OAZė REKOLEKCIJŲ ŠEIMOMS 2025 M.

Jankoit Albert ir Aurelijos šeima taip pat liudija, kad "Išsiruošti į rekolekcijas ne visada lengva, ypač į tas, kurios trunka 2 savaites. Darbo žmogui iškart kyla klausimas, 2 savaitės mano atostogų laiku? O koks klausimas kyla Dievo žmogui? Šios rekolekcijos neįkainojama ir nepapasakojama patirtis. Linkime kiekvienai šeimai, tai patirti pačiai. Šlovė Viešpačiui už Namų Bažnyčios Šeimą“.

LIUDIJIMAI IŠ I LAIPSNIO OAZė REKOLEKCIJŲ ŠEIMOMS 2025 M.

Arūnas ir Ligita Cibulskai rekomenduoja visoms šeimos išdrįsti ir bent kartą išbandyti kelionę Oazę, nes „tai konkretus dviejų savaičių laikotarpis, paskirtas kryptingam ėjimui su dvasininko ir moderatorių vedimui link gilesnio tikėjimo ir savęs paties pažinimo. Rekolekcijų dienotvarkė sudėliota taip, kad kasdienę "vitaminų dozę" gautų kūniškas, juslinis ir dvasinis Aš bei užtektų laiko Dievui, sutuoktiniui, šeimai ir bendrystei.“

LIUDIJIMAI IŠ I LAIPSNIO OAZė REKOLEKCIJŲ ŠEIMOMS 2025 M.

"Rekolekcijos buvo stiprios ir kupinos išbandymų – ten, kur baigiasi žmogaus jėgos, pradedaveikti Dievas. Patyrėme, kad būtent bendruomenėje Jis apsireiškia savo galia ir meile. Tai buvo laikas Dievo artumo ir Jo ištikimos veiklos tarp mūsų“- pasakoja Teresė ir Tomas Masiuliai, kartu teigdami kad priimti sprendimą skirti savo atostogų laiką dvasinei formacijai – nebuvo lengva. Juk atostogos turi būti skirtos poilsiui, kelionėms ar tiesiog kasdienio tempo sulėtinimui. Tačiau šį kartą Masiulių šeima nusprendė atostogauti kitaip:„ Atidavėme šį brangų laiką Dievui, leidome Jo malonei veikti mūsų širdyse ir pasitikėjome Jo vedimu. Pačios rekolekcijos buvo labai intensyvios. Dienotvarkė užpildyta malda, konferencijomis, bendruomenės susitikimais,l iturgija, bendryste su kitomis šeimomis. Nebuvo daug laiko ilgesniam „apmąstymui“ ar gilesniam sustojimui prie kiekvienos minties. Tačiau jutome, kaip šios tiesos tyliai ir giliai dedamos į širdį, kad savo vaisius jos duotų vėliau – kasdienybėje, šeimos gyvenime, mūsų santykiuose. Tai buvo ypatingas laikas klausytis Dievo balso. Jis kalbėjo ne tik per Šventojo Rašto žodžius, bet ir per kasdienes situacijas, per sutuoktinį, per kitus rekolekcijų dalyvius. Kiekviena diena atnešė naujų atradimų – apie Dievą, apie save, apie mūsų šeimos pašaukimą. Rekolekcijos taip pat kvietė į tarnystę – į aktyvų dalyvavimą liturgijoje, į bendruomenės kūrimą, į pagalbą vieni kitiems. Tai buvo galimybė išeiti iš komforto zonos, peržengti savo ribas, pamatyti, kaip Dievas keičia širdį per paprastus, bet labai reikšmingus darbus. Šis laikas Białogóra miestelyje tapo ne tik dvasiniu atokvėpiu, bet ir giliu susitikimu su Dievu, kuris visada laukia, kviečia ir dovanoja daugiau, negu galime tikėtis. Grįžome su širdimis kupinomis dėkingumo ir vilties,  kad šios patirtys neš vaisius mūsų gyvenime dar ilgai po rekolekcijų pabaigos.“

Liudijimas iš Evangelizacinių rekolekcijų šeimoms (Šiluva 2025 m.)

Aurelijos ir Alberto liudijimas:

Į rekolekcijas važiuoti neturėjau didelio noro. Galvojau, kad šiuo nelengvu man laiku, bus dar sunkiau būti rekolekcijose su aktyviu vaikeliu ir pilnai dalyvauti programoje. Bijojau nuovargio, bet supratau iš kur tai kyla ir padrąsinta Alberto užtikrintumu, kuris neturėjo nė menkiausios abejonės ar važiuoti, visiškai neprieštaravau ir ramiai laukiau kelionės. Tikriausiai ne vienas iš mūsų esame patyrę dideles abejones prieš pat rekolekcijų pradžią ir suprantame, kad tai reiškia tik vieną – labai geras rekolekcijas.

Šiose rekolekcijose jaučiau didelį stiprios bendruomenės jausmą, kad esi savas, mylimas, aprūpintas. Žmonių pasitikėjimas vieni kitais grupelių metu suteikė stiprų saugumo jausmą, kai nebijai dalintis savo įžvalgomis, gyvenimu ir jausmais, nebijai parodyti emocijų, kurios užplūsta, o emocijų buvo daug. Puikiai sudėliota rekolekcijų programa leido Dievui veikti mūsų širdis ir protus. Kokia dovana sutuoktiniams paruoštas porų pokalbis, su visa reikalinga pagalba ir „kavinės“ aptarnavimu! Pokalbiai nėra lengvas dalykas, bet su geru įvadu, kunigo mokymais ir malda viskas pasidaro daug paprasčiau. Dar viena dovana, kurią tikrai retai gali gauti – laikas prie Švč. Sakramento tik dviese su savo sutuoktiniu. Kaip gerai, kad turėjome valandą, ji prabėgo kaip 15 min. Po tylos maldą pradėjome 23-čia psalme: „Viešpats yra mano Ganytojas,- man nieko netrūksta..“. Nežinome, kodėl norėjosi melstis būtent šia psalme, gal dėl kažko trūkumo, apie kurį dažnai kalbame.. Bendruomenės vakaronė (gavome dispensą :D) -  vyšnia ant torto. Tai kaip geras mylinčios šeimos balius. Buvo labai labai gražu. Per šias rekolekcijas daug kalbėjomės su Albertu, nemažai supratome atskirai ir kartu, gal net įsimylėjome iš naujo J tik kitaip, su visa jau turima patirtimi, dar kartą vienas kitą pasirinkome. Tai nuostabus jausmas – įsimylėti vėl, tik rimčiau. Man gražiausia dovana per šias rekolekcijas, tai mūsų juokas. Nežinau iš kur jis kilo, bet per vakaronę ir kai naktimis vaikelis užmigdavo, negalėjome nulaikyti juoko. Seniai taip nesijuokiau, kad net žandus skaudėjo. Šeimų rekolekcijos yra labai labai svarbus inkaras.

Grįžus namo, kita diena nebuvo lengva. Atrodo kažkas nori, kad viską kam pasiryžome per rekolekcijas, pamestume. Supratau, kad visa tai ne iš Dievo. Ramiai pasidariau kavos ir prisiminiau, kad rekolekcijų pabaigoje visi buvome apdovanoti Šiluvos tinginio desertu. Bus kaip tik prie kavos, - pamaniau. Atidariau dėžutę, o jos vidinėje pusėje 23-čiosios psalmės žodžiai: „Viešpats yra mano Ganytojas,- man nieko netrūksta. Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi. Tavo ganytojo lazda ir vėzdas – jie mane apgins.“ Ps 23, 1;4

Šlovė Viešpačiui ir ačiū, kad esi!